Perskaičiusi diskusiją, vykstančią laikraštyje „Gyvenimas“, negaliu sutikti su Prienų rajono švietimo skyriaus vedėjo R. Zailsko teiginiu, jog „švietimo problemų rajone nėra“.

Su Prienų rajono ugdymo įstaigų skauduliais susidūriau po 2010 metais vykusios tragedijos Jiezno gimnazijoje. Tuomet sulaukiau p. R. Zailsko skambučio, kuriuo buvo mėginta įtikinti, jog situacija neverta dėmesio!? Labiausiai sukrėtė tuometinės Prienų rajono valdžios požiūris į nelaimę siekiant išsiaiškinti ne priežastis KODĖL tai įvyko, bet KAS PAVIEŠINO, nors įvykis sukosi apie žmogaus gyvenimą ir mirtį...

Nuo tada, kovodama už Prienų rajono pedagogų, LMPS narių, ir ne tik, teises, pasijutau klampojanti po neišbrendamą vietinio protekcionizmo, politinių bei partinių interesų liūną. Netrukus Prienų rajono savivaldybėje tapau „persona non grata“, nes teisybė iš mano lūpų per skaudžiai bado valdininkų akis.

Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė deklaruoja, kad švietimas yra prioritetinė valstybės ūkio sritis, neatrodo, kad taip mąstoma Prienų rajono savivaldybės kabinetuose. Dėl to ir kyla problemos, kurių pasekmės kartais būna itin skaudžios.

Blogiausia tai, kad rajono švietimo sistemoje trūksta skaidrumo ir viešumo. Todėl problemų yra ne tik Veiveriuose. Jų apstu  daugelyje  rajono ugdymo įstaigose. Tik vienose jos švelnesnės, o kitose itin skaudžios.

Abejotina kai kurių ugdymo įstaigų vadovų rokiruotė leidžia jiems pasijusti ne vadovais, o visagaliais VALDOVAIS. O visagaliai juk neklysta, jų karalystėse yra tik vienintelė tiesa ir valia – JO arba JOS !!!

Deja, rajono valdžia, kuruojanti švietimą, užuot teikusi visokeriopą  pagalbą eiliniams švietimo proceso vykdytojams mokytojams, toleruoja minėtų vadovų aroganciją ir atlaidžiai, o neretai ir aplaidžiai reaguoja į gaunamus signalus.

Per pakankamai didelę pedagoginės ir  profsąjunginės veiklos patirtį įsitikinau, jog demokratiškai, skaidriai ir sąžiningai dirbantis ugdymo įstaigos vadovas ne tik nebijo profesinės sąjungos, bet netgi pats inicijuoja jos atsiradimą kolektyve. Toks vadovas suvokia, kad profesinė sąjunga yra tvirtas socialinis partneris, galintis ne tik padėti jam nesuklysti darbiniuose santykiuose, bet ir yra skaidrios demokratiškos vadybos garantas. Juk didžioji dalis ugdymo įstaigos sėkmės priklauso nuo jos vadovo.

Deja, Prienų rajono ugdymo įstaigose demokratiniai vadovo santykiai su profesinėmis sąjungomis yra retenybė. Tai akivaizdus skaidrios ir sąžiningos vadybos bei vadybinės kompetencijos trūkumų įrodymas. Drįstu teigti, kad tokia situacija yra ir Prienų rajono Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijoje.

Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (LMPS) yra vyriausia švietimo įstaigų darbuotojams atstovaujanti profesinė sąjunga Lietuvoje, įkurta 1905 m. Ji ištikima savo veiklos principams – skaidriai ir sąžiningai socialinei partnerystei, Lietuvos švietimo, mokslo ir mokymosi vertybinio prestižo kėlimui, humanistiniam požiūriui į mokinius, mokytojus bei kitus darbuotojus, rūpesčiui savo narių bei kitų švietimo ir ugdymo įstaigų darbuotojų socialine bei ekonomine padėtimi.  LMPS, kaip socialinę partnerę, pripažįsta ir jos teisėtumo nekvestionuoja ne tik kitos Lietuvoje veikiančios profesinės sąjungos, bet ir aukščiausios šalies valdymo institucijos – Vyriausybė, Seimas, Švietimo ir mokslo bei kitos ministerijos.

Tačiau Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos administracija LMPS grupės atsiradimą įstaigoje įvertino kaip didžiulę grėsmę ir nuo pirmų dienų ignoravo siūlomą socialinę partnerystę. Vidaus darbo tvarkos taisyklių derinimas su LMPS grupės pirmininke Vilija Janulevičiene buvo tik formalus, nes visi pirmininkės pasiūlymai darbuotojų labui buvo griežtai atmesti.

LMPS grupės pirmininkė Vilija Janulevičienė ne vieną kartą raštu kreipėsi į mokyklos direktorę Audronę Raibužienę, inicijuodama derybas dėl gimnazijos kolektyvinės sutarties. Direktorė įsakymu 2015-02-18  Nr. (1.3.)-V-34 patvirtino kolektyvinės sutarties projekto derinimo grafiką, pagal kurį paskutinė derinimo data turėjo būti 2015-06-08. Tačiau procesas įstrigo, nes, gimnazijos direktorė pareikalavo, jog pateikčiau LMPS grupės steigiamojo susirinkimo protokolą. Vadovaudamasi LR Profesinių sąjungų įstatymo 3 str. nuostata, jog „Valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms organizacijoms draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus“ o steigiamojo susirinkimo protokolas yra profesinės sąjungos vidaus dokumentas, atsisakiau jį pateikti (žr. LMPS raštą 2015-03-02  Nr. R-10). Apie LMPS grupės įsikūrimą direktorė buvo informuota mano pasirašytu oficialiu LMPS raštu 2014-10-13  Nr.R-70 „Dėl LMPS grupės įkūrimo“. Analogiški mano, kaip LMPS pirmininkės, parašu patvirtinti pranešimai nei vienos ugdymo įstaigos vadovui šalyje, išskyrus A. Raibužienę, nesukėlė abejonių.

Nepaisydama mano išaiškinimo pagrįstumo LMPS rašte 2015-03-02  Nr.R-10, gimnazijos direktorė A. Raibužienė raštu 2015-04-15  Nr. (1.12.)-VII-149, adresuotu LMPS grupės pirmininkei Vilijai Janulevičienei, vienašališkai nutraukė Kolektyvinės sutarties projekto derinimą, pareikšdama, jog ji neturinti teisės atstovauti darbuotojų kolektyvui.

Taigi, švietimo skyriaus vedėjas p. R. Zailskas, laikraštyje priekaištaudamas LMPS pirmininkei Vilijai Janulevičienei, neva ji „nėra inicijavusi kolektyvinės sutarties procedūrų“ absoliučiai neteisus, nes yra visi šią iniciatyvą įrodantys dokumentai.

Beje, tai, kad savivaldybės teisininkė V. Draugelytė, talkindama direktorei Raibužienei, 2015-03-04 el. laišku kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl LMPS atstovavimo teisėtumo, gerbiamas vedėjas žino ir netgi cituoja VDI rekomendaciją, nors ji nėra visiškai teisinga.

Pirma, nors VDI vyriausioji darbo inspektorė Virginija Rasickaitė atsakymo preambulėje teigia, jog „Valstybinė darbo inspekcija pagal jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (Įstatymą, Nuostatus, Darbo reglamentą) neturi įgaliojimų teikti konsultacijas  dėl Lietuvos respublikos profesinių sąjungų įstatymo nuostatų“, antroje dokumento dalyje, prieštarauja šiai nuostatai ir išaiškinimui remiasi teismine praktika Jungtinės profesinės sąjungos atveju.

Antra, privalau pabrėžti, kad LMPS (įstaigos kodas 190775810) nėra jungtinė profesinė sąjunga. LMPS yra skėtinė organizacija, kurios struktūrą, išdėstytą LMPS Įstatuose, patvirtino LR Teisingumo ministerija bei Juridinių asmenų registras. Ugdymo įstaigoje veikianti LMPS grupė JAR neregistruojama kaip savarankiška profesinė sąjunga, nes ji yra mažiausias struktūrinis LMPS vienetas. Vadovaujantis LMPS Įstatais, ji, kaip LMPS padalinys, turi visus įgaliojimus savarankiškai veikti savo įstaigoje ir atstovauti darbuotojų interesams.

Įsivaizduokite, ar būtų įmanomos derybos su Vyriausybe ar ŠMM, jeigu kiekvienoje šiuo metu Lietuvoje esančiose 1200 bendrojo ugdymo mokyklų veiktų savarankiškos profesinės sąjungos. Vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, jog visų profesinių sąjungų teisės yra lygios, į derybas turėtų būti pakviesti visi 1200 pirmininkų.. Tai 8,5 karto viršytų Seimo, atstovaujančio visai Lietuvai, narių skaičių. O kur dar ikimokyklinės, neformaliojo ugdymo ir kitos įstaigos?

Trečia, gimnazijos direktorė, padedama savivaldybės teisininkės V. Draugelytės, savanaudiškai, interpretavo LR DK 19 str., kad darbuotojai dėl kolektyvinių derybų visuotiniame susirinkime turi perduoti atstovavimo teisę profesinei sąjungai. (žr. direktorės raštą 2015-04-15 Nr. (1.12.)-VII-149). DK 19 str. skelbia „Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, <...>“. Perduoti įgaliojimus reikėtų tik tuo atveju, jeigu gimnazijoje nebūtų veikiančios LMPS grupės. Tuo tarpu, vadovaujantis LMPS Įstatais, LMPS grupė yra švietimo šakai atstovaujančios organizacijos sudėtinė dalis.

Š. m. gegužės mėnesį baigėsi švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų, tame tarpe ir LMPS, derybos su Vyriausybės įgaliota Švietimo ir mokslo ministerija dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties. Ne paslaptis, jog profesinės sąjungos vienija apie 15 – 20 procentų šalies švietimo darbuotojų. Tačiau nei Vyriausybė, nei ŠMM, nei joms atstovaujantys kompetentingi teisininkai nekvestionavo profesinių sąjungų atstovavimo Kolektyvinėse derybose teisėtumo, nors šia sutartimi siekiama pagerinti ne tik profsąjungų narių, bet be išimties visų švietimiečių padėtį.

 

***

 

Vienas LMPS principų, kaip minėjau, yra Lietuvos švietimo, mokslo ir mokymosi vertybinio prestižo kėlimas. Jis galimas tik darniame kolektyve, kurio nekausto baimė, kur ne tik išklausoma kiekvieno bendruomenės nario nuomonė, bet jos ir paisoma.

Deja, negaliu teigti, kad tokia psichologinė atmosfera tvyrotų Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijoje. Lankantis joje nesunkiai pajunti, kad mokytojai yra įsitempę, mokinių tėvai neslepia bijantys, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių nekentėtų vaikai, dėl to retas drįsta kelti pastebėtas negeroves. Teko dalyvauti viename mokytojų tarybos posėdyje, kuriame tarsi blogai surežisuotame spektaklyje, tvyrojo dirbtinumo atmosfera. Akį rėžė absoliutus darbuotojų nuolankumas.

Taigi tapo aišku, kodėl LMPS grupės buvimas šioje gimnazijoje yra nepageidautinas. Buvimas profesinės sąjungos nariu duoda ne tik saugumą, bet ir ugdo pilietinį darbuotojo požiūrį į savo teises, o tai mažina vasalų armiją. Todėl, pasitelkdama lojalius darbuotojus, inicijuodama mobingą bei kitais galimais būdais, gimnazijos administracija aiškinasi, kas priklauso LMPS grupei, o tada LMPS nariai persekiojami nepelnytomis drausminėmis nuobaudomis.

Manau, kad gerb. švietimo skyriaus vedėjui p. R Zailskui nesolidu LMPS grupės pirmininkei V. Janulevičienei priekaištauti, kad visos komisijos, nustačiusios direktorės A.Raibužienės darbe ne vieną, ne du, o visą eilę pažeidimų, lankėsi jos iniciatyva.

Tik bailiai gali tylėti, kai įstaigos vadovas neprisileidžia artyn, kai nekreipiamas dėmesys į pasiūlymus ar pastebėjimus, kai ignoruojami ne tik įstatymai, ne tik pedagoginės etikos normos, bet žeidžiamas pavaldinių žmogiškasis orumas. Ačiū Dievui, kad yra žmogus, negalintis taikstytis su blogiu ir viešumon keliantis piktžaizdes, dėl kurių jaučiasi nesaugūs ne tik mokytojai, bet labiausiai kenčia mokyklos ugdytiniai, nes tik laimingas mokytojas gali būti geras mokytojas. Pilietiškumo vaikus išmokysime ne skambiomis frazėmis, ne gražiomis pasakomis, o pilietine drąsa grįstu savo pavyzdžiu.

Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą,  jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę.“ (Ruvi) Atrodo, kad visai kitaip yra šioje gimnazijoje. Apmaudu, kad būdami atviri bendravimui ir bendradarbiavimui negalime džiaugtis konstruktyviu socialiniu dialogu, kurį stabdo baimė pripažinti savo klaidas ir galbūt  netekti karūnos...

Visiškas geranoriškumo nebuvimas verčia abejoti ne tik gimnazijos direktorės A. Raibužienės vadybine kompetencija, nepaisant jos turimų vadybinių kategorijų (teorinės žinios dažnai skiriasi nuo praktinų gebėjimų), bet ir jai talkinančių savivaldybės klerkų sąžiningumu bei erudicija. Anri Frederikas Amjelis teigia, jog: „Sąžinės atbukimą rodo nesugebėjimas piktintis veiksmais, darančiais žmonijai žalą“.

Vien gimnazijos kuratorių keitimas problemų neišspręs. Reikia konstruktyvių pokyčių. Žmogus gali suklysti, tačiau, kai „klystama“ sistemingai, tai jau ne simptomai, o rimta liga, kurią gali išgydyti tik viešumas.

Vasaros pradžioje dalyvaudama viename LMPS narių, administracijos ir šv. skyriaus vedėjo p. R. Zailsko bei gimnazijos kuratorės (napamenu pavardės) susitikime supratau, kad visoms trims pusėms trūksta diplomatijos. Todėl ir vyksta tik svaidymasis kaltinimais, nes sprogsta tai, kas labiausiai įsiskaudėjo.

Švietimo skyriaus vedėjo R. Zailsko žodžiais, visų komisijų nustatyti pažeidimai buvo aptarti su gimnazijos direktore A.Raibužiene, jie ištaisyti ir apie tai informuota ŠMM bei gimnazijos bendruomenė. Tačiau, jei komisijų iniciatorė, pasak vedėjo, yra LMPS grupės pirmininkė, kodėl ji į tuos svarstymus nebuvo pakviesta? Kodėl LMPS grupė negavo jokio dokumento, liudijančio apie ištaisytus trūkumus? Neaišku, kokia bendruomenės dalis buvo apie tai informuota, nes tiek darbuotojai, tiek ir moksleivių tėvai, bendravę su manimi, teigė apie tai nieko nežiną. Tarp kitko, minėtame susitikime taip pat buvo keliamas bendruomenės informavimo klausimas. Gal informuota buvo pernelyg maža bendruomenės dalis, o gal tik išrinktieji?

Pagrįstai kyla klausimas, kodėl už tokį pažeidimų kiekį užteko tik pagrūmoti piršteliu, kai direktorė savo pavaldiniams už būtus ir nebūtus prasižengimus dosniai dalina drausmines nuobaudas, kurios vėliau Darbo ginčų komisijos sprendimu yra atšaukiamos???

Nors Žanas Žakas Ruso sakė, kad: „Sąžiningas smulkių kasdieninių pareigų vykdymas reikalauja ne mažiau valios negu herojiški žygiai“, regis, Prienų rajono savivaldybės minkštų kėdžių šeimininkai vadovaujasi Juvenalio logika, teigiančia, jog „Sąžiningumas yra giriamas, bet badauja“. Tad kam badauti, jeigu jau esi viršūnėje?..

 

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė

Jūratė Voloskevičienė

Šalies pedagogai, atidžiai stebėję švietimo profesinių sąjungų derybas dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties, labai sunerimę, nes kol kas nemato galutinio rezultato. Balandžio mėnesį pasibaigus deryboms, Švietimo ir mokslo ministerijai prireikė viso mėnesio, kad atiduotų suderėtą sutarties projektą svarstyti Vyriausybei, kuri turi priimti sprendimą – kas pasirašys sutartį valstybės vardu.

Painiuose ir nenuspėjamuose Vyriausybės koridoriuose dokumentas buvo svarstomas dar vieną mėnesį. Švietimo profesinių sąjungų derybininkams susipažinus su Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijų pareikšta nuomone dėl sutartų dalykų, paaiškėjo, kad Vyriausybė bet kokiomis priemonėmis bando išvengti dviejų dalykų: tartis su pedagogų atstovais dėl jų atlyginimo, ką kategoriškai rekomenduoja UNESCO, ir prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus dėl pedagogų atlyginimo kėlimo. Vienintelė valstybės institucija, stojusi pedagogų pusėn dėl jų atlyginimų, teliko Švietimo ir mokslo ministerija.

Birželio 28 d. vykusių konsultacijų metu susitikę švietimo profesinių sąjungų ir ministerijos derybininkai iš esmės sutarė, kad negalima švietimo šakos kolektyvinėje sutartyje keisti sutartų punktų dėl atlyginimų bei ilgalaikių įsipareigojimų pedagogų atlyginimus didinti ateityje. Deja, liepos 5 d. sutartas oficialus susitikimas, kuriame turėjo būti koreguojamas kolektyvinės sutarties tekstas ir patvirtintas galutinis jos variantas, nepaaiškinus priežasčių, nukeltas net į liepos 19 d.

Šis ministerijos žingsnis perša mintį, kad Vyriausybės pusė pradeda vilkinti derybas, vis toliau nukeldama švietimo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymą. Panašu, kad pildosi pats blogiausias scenarijus, apie kurį švietimo profesinių sąjungų vadovus dar vasaros pradžioje įspėjo Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus. Jis teigė, kad pirmiausia Vyriausybei reikia susitarti dėl 2017 m. biudžeto ir tik tada su profesinėmis sąjungomis kalbėtis apie atlyginimų didinimą. Tačiau kiekvienas žmogus, išsaugojęs bent kiek blaivaus proto, supranta, jog po to kai bus sutarta dėl ateinančių metų biudžeto, kalbėtis apie atlyginimų kėlimą nebus prasmės – beliks tik išklausyti vienašališką Vyriausybės nutarimą  šiuo klausimu.

Toks savotiškas socialinio dialogo supratimas visiškai netenkina nė vienos švietimo darbuotojų interesams atstovaujančios profesinės sąjungos, kurios metų pradžioje priėmė sprendimą nutraukti šalies pedagogų streiką, tik sulaukusios Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus bei jo atstovo R. Vaitkaus patikinimo, kad dėl pedagogų atlyginimų bus sutarta kolektyvinėje sutartyje. Šis pažadas yra užfiksuotas susitarime dėl streiko užbaigimo.

 

Visos švietimo profesinės sąjungos kartu pareiškia, kad jos nesitaikstys su teisės aktų ignoravimu bei įsipareigojimų nevykdymu ir pasilieka sau teisę reikalauti valdžios atstovų pažadų vykdymo protesto akcijomis, kurios numatomos rugsėjo-spalio mėn. Atsakomybę už socialinį sprogimą švietimo sektoriuje privalės prisiimti Vyriausybė ir jos vadovas A. Butkevičius.

VISUS VISUS,

kam rūpi,

kad liberalios naujojo DARBO  KODEKSO nuostatos,

naudingos tik darbdaviams,

galutinai nenustekentų darbuotojų,

š. m. birželio 16 d, ketvirtadienį, 11 val.

kviečiame

 į

visuotinį mitingą

prie LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO.

Nepamirškim, kad

naujasis Darbo kodeksas

skriaus ne tik mus,

bet ir

ateities kartas.

Džiugu, kad domitės šiuo itin skaudžiu ir aktualiu klausimu. Tačiau apmaudu, kad į tai atkreipiamas dėmesys tik tada, kai vienur ar kitur šis pūlinys sprogsta ir dėl to dėmesys būna tik epizodinis. Deja, niekas nuosekliai šiuo klausimu nedirba.

Šia tema esu parašiusi ne vieną straipsnį į vienintelį mokytojams skirtą savaitraštį „Dialogas“, nes publikacijos kituose laikraščiuose profesinėms sąjungoms yra neįkandamos, o be to, didiesiems laikraščiams kasdieniai skauduliai nebeįdomūs. Jiems tereikia sensacijų.

Beje, ir „Dialogas“ dėl pernelyg drąsios pozicijos švietimo politikai bei paprasto mokytojo problemoms buvo priverstas nutraukti savo veiklą. Nebeliko mokyklos aktualijoms skirtų puslapių miestų ir rajonų dienraščiuose. Švietimas, mokykla, mokytojas atsidūrė užribyje. Apie tai prisimenama tik metinių įvykių proga – minint Rugsėjo 1-ąją ir mokslo metų pabaigą, Pasaulinę Mokytojų dieną – Spalio 5-ąją, na, dar egzaminų pradžią.

1.       Ar buvo (gal planuojami) smurto mokykloje tyrimai, kuriuose atsispindėtų moksleivių psichologinis smurtas prieš mokytojus (patyčios, įžeidinėjimai, atsisakymas atlikti pavestas užduotis ir t.t.).

Kiekvienas tyrimas, koks jis bebūtų, atsiremia į didžiulius finansus. Todėl profesinės sąjungos užsakyti tokius tyrimus yra nepajėgios. Į tyrimų, atliktų profsąjungų jėgomis, rezultatus Lietuvos valdantieji rimtai nereaguoja. Švietimo darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos nuolat reikalauja, kad Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai, turintys pakankamai kompetencijos, atliktų panašius tyrimus, tačiau veltui. Atsiranda svarbesnių dalykų, o mokytojai juk pripratę būti ujami ir niekinami...

Aišku, negalime ignoruoti greitos dabartinės švietimo ministrės Audronės Pitrėnienės reakcijos į konkrečią informaciją konkrečioje vietovėje. Tačiau tai nėra sisteminis problemos sprendimas. Be to, ta informacija atsiranda tik tada, kai būna peržengtos visos ribos.

2012 m. gruodžio mėnesį LMPS savo jėgomis vykdyto tyrimo „AR  DIRBDAMI  PEDAGOGINĮ  DARBĄ  PATYRĖTE  PSICHOLOGINĮ  SMURTĄ?“ rezultatai buvo tokie:

nepatyrė smurto – 0,04 % respondentų;

iš mokinių – 23,46 % respondentų;

iš tėvų – 4,08 % respondentų;

iš bendradarbių – 9,18 % respondentų;

iš vadovų – 63,24 % respondentų;

2.       Gal žinote, ar ES yra atliekami tokie tyrimai ir kokie jų rezultatai?

ES atliekami tyrimai mūsų netenkina, nes jų dėmesys orientuotas į trečiųjų šalių problemas, kurios pas mus arba ne tokios žymios, arba jų nėra.

3.       Kaip Lietuvoje reglamentuojama moksleivio atsakomybe už savo poelgius
mokykloje? Kokių priemonių valstybiniame lygmenyje ieškoma, kad mokytojas
būtų apsaugotas nuo patyčių.

Nepaisant to, kad LR Konstitucijos 41 str. nuostata teigia, jog „asmenims iki 16 metų mokslas yra PRIVALOMAS“, Lietuvos valdantieji švietimą prilygino paslaugai, dėl ko visiškai išsikreipė visuomenės požiūris į mokyklą ir paslaugos teikėją MOKYTOJĄ. Mokykloje, kaip ir visoje paslaugų sferoje, įsigaliojo taisyklė, jog „KLIENTAS VISADA TEISUS“.  Dėl to atsirado vaiko teisių ir pareigų disbalansas, nes niekas mokiniams ir jų tėvams (globėjams) neaiškina LR Konstitucijos 28 str. nuostatos, jog, ĮGYVENDINDAMAS SAVO TEISES IR LAISVES,  ŽMOGUS  NEGALI VARŽYTI  KITŲ  ŽMONIŲ  TEISIŲ  IR  LAISVIŲ.

Po atkaklių ilgamečių Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) ir Krikščioniškosios švietimo profesinės sąjungos (KŠDPS) pastangų 2012 m. buvo inicijuotas REKOMENDACIJŲ DĖL POVEIKIO PRIEMONIŲ TAIKYMO  NETINKAMAI BESIELGIANTIEMS MOKINIAMS parengimas, patvirtintas LR švietimo ministro 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. V-1268, prieš kurį tuojau pat aršiai kardus pakėlė tėvai ir globėjai. Mokyklose šis dokumentas, kaip rekomendacinio pobūdžio, liko neveiksnus ir nugulė giliai stalčiuose.

Š. m. sausio mėnesį LMPS kreipėsi į LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą dėl galimai  Prienų raj. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos administracijos organizuoto nepilnamečių įtraukimo į mobingą prieš mokytoją (LR raštas 2016-01-11  Nr. R- 01). Vasarį šiuo klausimu gimnazijoje lankėsi komisija, tačiau iki šiol nėra jokių išvadų, nors šiandien jau gegužės 13 d. (praėjo bemaž 5 mėnesiai)...  LMPS jau du kartus raštu kreipėsi, prašydama atsakymo, tačiau veltui, o mokytojų psichologinis terorizavimas šioje gimnazijoje tebesitęsia.

Manau, geresnės iliustracijos apie valdžios požiūrį į problemą nebereikia.

Pridedu vieno LMPS regioninio skyriaus pirmininkės el. laišką, perskaičius ŠMM atsakymą į profesinių sąjungų kreipimąsi:

Rašte iš ministerijos labai gražiai minimi straipsniai,(175) pagal kuriuos turėtų tėvai atsakyti už savo atžalas. Tačiau, kai teikėme tokį pranešimą policijai, tai gavome raštą, jog tai yra mokyklos problema (vartojo necenzūrinius žodžius pamokos metu) ir tėvai negali užtikrinti savo atžalos elgesio pamokos metu. Išvada tokia, kad tylėk ir niekur nesikreipk, nes net policija čia bejėgė.

Pagarbiai,

4.       Neoficialiai kalbama, kad regionuose blogai besielgiančių moksleivių sutramdyti praktiškai nėra galimybės, nes pašalinus moksleivį iš mokyklos netenkama jo vietos finansavimo, kas ypač aktualu mažoms klasėms, gaunančioms moksleivio krepšelio lėšas. Savo ruožtu, neklaužados tuo piktnaudžiauja ir toliau tyčiojasi iš mokytojų.

Ši problema egzistuoja ne tik regionuose ir informacija yra visiema gerai žinoma, todėl nėra neoficiali. Tai egzistuoja ir miestuose. Kiekvienas neklaužada puikiai žino savo teisę, išsinešti mokinio krepšelį, dėl to jo niekas nebaus.

Be to, niekam ne paslaptis, kad mokyklos pakeitimas Lietuvoje yra ne bausmės forma nevaldomam paaugliui, o problema jo paliktai mokyklai – ne tik finansinė, bet ir juridinė (pasiaiškinimai ir įrodinėjimai paauglį ginančioms institucijoms). Dažnas toks incidentas baigiasi mokinio pergale, nes jis sugrąžinamas į jo „atsikračiusią“ įstaigą ir bendraamžių akivaizdoje pasijunta „ereliu“ ir tampa dar ašesnis.

Jeigu būtų finansuojamas ne mokinys, o klasė, gimnazijos darytų moksleivių atranką, nes, mano giliu įsitikinimu, gimnazija turi būti tramplinas į aukštąjį mokslą.

Dabar beveik kiekviena gimnazija, ypač dabartinės demografinės krizės metu, siekdama išgyventi, priversta priimti visus iš eilės – ir motyvuotus, ir nemotyvuotus mokinius, kurie savo nepagrįstais reikalavimais ir iššaukiančiu elgesiu dezorganizuoja ugdymo procesą.

Dėl tokių mokinių kenčia ne tik mokytojai, bet ir mokiniai, norintys rimtai mokytis. Mokyklų reitingus skelbianti žiniasklaida, deja, neanalizuoja mokinių kontingento ir žemų reitingų priežasčių, o viešai mėgaujasi visą kaltę primesdami tik mokytojams ir jų kompetencijai.

Pasaulis, o jame ir Lietuva, džiaugiasi olimpiečių laimėjimais, tačiau olompiadoms ir parolimpiadoms keliami skirtingi reikalavimai. Tuo tarpu mokykloms, turinčioms skirtingas materialines bazes, o ypač skirtingus mokinių kontingentus, keliami visiškai vienodi reikalavimai.

Deja, savivaldybių administracijos, švietimo skyriai, ministerija, Seimas, visuomenė lengvai pasiduoda žiniasklaidos įtakai ir, užuot darę tyrimus ir aiškinęsi priežastis, savo ruožtu visomis jėgomis vanoja mokytojus.

Deklaracijos, jog ugdymo kokybės priežiūros institucijos privalo teikti mokytojams pagalbą, dažniausiai tėra popierinės.

5.       Gal turite savų pastebėjimų šia tema? Kodėl profsąjungų lygmeniu apie šią problema nekalbama, nes tokių atvejų, kaip šioje gimnazijoje, jau buvo ne vienas?

Netiesa, kad profesinės sąjungos apie tai nekalba. Šie klausimai nuolat keliami visais lygiais. Analizuojamos konkrečios situacijos, jas stengiamasi spręsti vietose ir nedelsiant, konsultuojami mokytojai (ne tik profsąjungų nariai), vykdomi profsąjunginiai mokymai.

Kaip jau minėjau, 2012 m. rugpjūtį REKOMENDACIJOS DĖL POVEIKIO PRIEMONIŲ TAIKYMO  NETINKAMAI BESIELGIANTIEMS MOKINIAMS buvo patvirtintos profsąjungų iniciatyva.

Š. m. balandį trys profesinės sąjungos išplatino kreipimąsi dėl saugios mokytojų darbo aplinkos. (Prisegtuke rasite minėtą kreipimąsi ir valdžios institucijų atsakymus.)

Į kreipimąsi sureagavo tik Darbo partija, kuri gegužės 3 d. organizavo šia tema diskusiją. Pridedu trumpą susitikimo komentarą (kalba netaisyta):

Gegužės 3 d. Seime vyko pasitarimas dėl saugios aplinkos šalies ugdymo įstaigose kūrimo. 

Trys švietimo profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga (LŠĮPS), Lietuvos švietimo profesinė sąjunga (LŠPS), ir Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (LMPS) – prieš savaitę kreipėsi į šalies valdžios institucijas dar kartą ragindamos imtis realių priemonių užtikrinti mokyklų bendruomenių narių saugumą.

Pastaruoju metu nuskambėjusios istorijos apie mokinių ir mokytojų konfliktus parodo, kad įsisenėjusi bei nesprendžiama problema vis didėja. Praeitais metais profesinės sąjungos Lietuvos Respublikos Seimui ir Švietimo ir mokslo ministerijai buvo pateikusios labai konkrečius pasiūlymus, tačiau be formalaus atsakymo nieko daugiau iš valdžios institucijų pusės nebuvo padaryta.

Šį kartą LR Seimo Darbo partijos frakcijos iniciatyva buvo sukviestas pasitarimas dėl profesinių sąjungų iškeltų problemų sprendimo galimybių. Jame dalyvavo švietimo profesinių sąjungų vadovai – Eugenijus Jesinas (LŠĮPS), Audrius Jurgelevičius (LŠPS), Aldona Kindurienė (LMPS), švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas, Darbo partijos frakcijos pirmininkas Kęstutis Daukšys, Seimo nariai Mečislovas Zaščiurinskas, Ričardas Sargūnas, Švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė, Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Gintaras Klimavičius.

Darbuotojų atstovai pabrėžė problemos aštrumą – dėl chuliganiškai besielgiančių moksleivių, mokytojams bei kitiems darbuotojams darosi nesaugu dirbti tiek psichologiškai, tiek fiziškai, dėl to kenčia mokytis norintys ir gerai besielgiantys mokiniai, komplikuojasi santykiai su moksleivių tėvais, didėja įtampa pačioje įstaigoje.

Pasitarimo dalyviai išsakė savo nuomonę dėl tokios situacijos. Daugiausiai šnekėjusi ministrė A. Pitrėnienė minėjo, kad teisės aktų, reikalingų sudrausminti jaunuosius chuliganus bei jais nesirūpinančius tėvus, yra pakankamai, tik trūksta mokyklų vadovų valios ir mokėjimo jais pasinaudoti.

Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. Paliukas informavo, kad ruošiama nauja Minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo redakcija, kurioje siūlomos papildomos poveikio priemonės netinkamai besielgiantiems vaikams.

Profesinių sąjungų vadovai pritarė, kad tiek A. Pitrėnienės, tiek R. Paliuko nuomonė bei žingsniai yra pozityvūs, bet pakartojo ir principinius savo siūlymus – didinti tėvų atsakomybę (įskaitant ir baudų už administracinius teisės pažeidimus dydį), motyvuoti mokyklų vadovus neslėpti, bet principingai vertinti blogai besielgiančius mokinius bei jų tinkamo auklėjimo neužtikrinančius tėvus (labai akcentuota būtinybė pasiekti, kad būtų laikomasi mokymosi sutarčių) ir pradėti kurti realiai veikiantį pagalbos mokytojui mechanizmą.

Šioje diskusijoje neaiški liko socialinės apsaugos ir darbo ministrės A. Pabedinskienės pozicija, nors būtent jos vadovaujama institucija visomis išgalėmis, kartais net perlenkdama lazdą, rūpinasi vaiko teisių apsauga.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad Švietimo ir mokslo ministerija, kartu su švietimo profesinėmis sąjungomis, pateiks kelis konkrečius pasiūlymus, kaip keisti teisės aktus ar imtis kitų priemonių, turinčių padidinti tiek mokinių, tiek mokyklų darbuotojų saugumą.

Pagarbai.

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė

Jūratė Voloskevičienė

Understanding Painless Methods Of vip escort home Real-World escort paris Products - For Adults