Triukšmingai, į kairę ir dešinę, kalbėdami apie savo vienintelius prioritetus – švietimą ir kultūrą – 2016 m. pabaigoje į valdžios Olimpą įkopė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Iš karto po rinkimų buvo paskelbta, jog norėdami savo politinius siekius paversti realybe, valdantieji formuos profesionalų vyriausybę. Papildomas viltis teikianti aplinkybė buvo ir tai, kad itin ilgai buvo ieškomas tinkamas kandidatas užimti švietimo ir mokslo ministro postą.

Naujai paskirtai ministrei Jurgitai Petrauskienei švietimo bendruomenė suteikė kaip niekad didelį pasitikėjimo mandatą. Jo nesumažino net tai, kad naujoji švietimo vairininkė nesugebėjo išpildyti savo pirmtakės duoto pažado ne tik padidinti mokytojų algas, bet ir panaikinti liūdnai pagarsėjusias tarnybinio atlyginimo koeficientų „žirkles“. Visos pedagogų viltys buvo nukreiptos į naujosios valdžios pradėtas ruošti pertvarkas ir jas lydintį 2018 metų biudžetą.

Deja, vieši Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio, jo kabineto narės J. Petrauskienės bei Finansų ministerijos vadovų pasisakymai byloja, kad švietimo politikos principai nesikeičia. Kaip ir buvę valdžioje, taip ir dabartiniai reikalauja pasaulinius standarus atitinkančios ugdymo bei studijų kokybės, randa pinigų įvairioms, tiesiogiai su ugdymu nesusijusioms veikloms, o pedagogų – tiek mokytojų, tiek aukštųjų mokyklų dėstytojų – atlyginimo didinimą sieja su radikaliu jų skaičiaus mažinimu.

Pertvarkant aukštųjų mokyklų tinklą Vyriausybė pasiruošusi pakloti apie 200 mln. Eur, tačiau dėstytojų atlyginimas, anot Vyriausybės vadovo, galės didėti tik gerokai sumažinus pedagoginio ir studijas aptarnaujančio personalo skaičių.

Dėl teisingiau mokamo atlyginimo mokėjimo dešimčių tūkstančių mokytojų laukiamas etatinio mokytojų darbo mokėjimo įvedimas planuojamas atidėti iki 2020 m., sukeliant dar didesnę suirutę atlyginimų sistemoje.

Gerų naujienų nėra ir iš savivaldybių, kuriose vykdomas klasės krepšelio eksperimentas. Neskiriant pakankamai lėšų šimtaprocentiniam ugdymo proceso įgyvendinimui, naujoji finansavimo tvarka palieka mažas provincijos mokyklas toliau merdėti arba pasmerkia jas uždarymui.

Šiandieninės švietimo galvos nesivaržydamos kartoja Pasaulio banko ekspertų mintis, kad reikia ženkliai sumažinti dirbančių mokytojų, dėstytojų skaičių ir tik tada likusiems bus galima mokėti didesnius atlyginimus.

Iš vienos pusės demonstruodami aroganciją mokytojų ir dėstytojų atstovų – švietimo profesinių sąjungų – atžvilgiu, iš kitos – keliaklupsčiaudami prieš Finansų ministeriją ir jos klerkus, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, gavę įgaliojimus derėtis dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties, vengia prisiimti net ir menkiausius įsipareigojimus, tuo faktiškai žlugdantys kolektyvines derybas.

Visos šios kalbos bei veiksmai lydimi vis griežtėjančio valdžios tono dėl mokytojų atsakomybės už geresnius ugdymo rezultatus didinimo, naujų pareigų naštos augimo dirbantiems švietimo įstaigose, nuolat deklaruojamo valstybės poreikio kelti mokslo kokybę. Kartu lengva ranka tvirtinami dosnų finansavimą gaunantys nauji mokytojų rengimo, jų kvalifikacijos tobulinimo bei kompetencijų vertinimo planai. Per kelis artimiausius metus šimtus milijonų švietimo biudžeto lėšų „įsisavinti“ pasiruošusios dešimtys šalia Švietimo ir mokslo ministerijos įsikūrusių agentūrų ir centrų. 

Matydamos tokią situaciją, kartu veikiančios švietimo profesinės sąjungos teigia, kad toks dabartinės valdžios požiūris į švietimą ne tik atima augančiai Lietuvos piliečių kartai galimybę gauti aukštos kokybės išsilavinimą, bet ir iš pagrindų pakerta kertinį nacionalinio šalies saugumo pagrindą – pasitikėjimą piliečių renkama valdžia. O pasitikėjimo nebuvimo negali kompensuoti nei kariuomenėje ir kitose jėgos struktūrose tarnaujančių skaičiaus didinimas, nei naujos ginkluotės įsigijimas, nei tvorų pasienyje rentimas, nei visos kitos šimtus milijonų eurų kainuojančios priemonės.

Atsisukdami į šiuolaikinio Lietuvos valstybingumo istoriją, pažymėtą šviesiausių visuomenės atstovų – mokytojų ir universitetų dėstytojų – aukomis pokario kovose dėl Nepriklausomybės, kviečiami visus pedagogus – darželių auklėtojas, mokytojus, aukštųjų mokyklų dėstytojus – dalyvauti protesto akcijose, kuriose pareikšime savo nepritarimą veidmainiškai ir valstybės nacionaliniam saugumui grasinančiai dabartinės Vyriausybės ir jos švietimo ir mokslo ministrės politikai.

Birželio 15 d. vyks aukštųjų mokyklų dėstytojų ir kitų darbuotojų eitynės ir mitingas V. Kurdirkos aikštėje prie Vyriausybės, o birželio 28 d. – planuojamos eitynės ir mitingas V. Kudirkos aikštėje, kuriuos organizuos švietimo darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos.  

Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos, Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos "Solidarumas" bei Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo spaudos konferencijos prie Švietimo ir mokslo ministerijos akimirkas rasite  - https://www.facebook.com/pg/Lietuvos-%C5%A1vietimo-%C4%AFstaig%C5%B3-profesin%C4%97-s%C4%85junga-273983995991011/photos/?tab=album&album_id=1447667448622654