Kviečiame į šalies profesinių sąjungų balandžio 28 d., penktadienį, 12 val. prie Vyriausybės organizuojamą akciją „Reikalaujame atlyginimų didinimo, sveikų ir saugių darbo vietų“!

11 val. bus piketuojama prie darbdavių interesams atstovaujančių organizacijų. 

Vaizdo kvietimus į profesinių sąjungų organizuojamą akciją rasite čia:

https://www.youtube.com/watch?v=8uXmbLhULKk

https://www.youtube.com/watch?v=3_l2ylRx7Yk

 

Vėl paukščių chorai gieda Aleliuja,

vėl Žemė puošiasi žalia spalva.

Džiaugsme Prisikėlimo vėl siela atgyja

ir lūpas praveria šviesi malda.

Šiltų, šviesių, margų, gražių, ir prasmingų

šventų Velykų !!! 

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė

Jūratė Voloskevičienė

Lietuvos švietimo rūmas remontuojamas, reformuojamas ir renovuojamas bemaž 30 metų.  Vienas po kito keitėsi ir tebesikeičia ugdymo modeliai, programos, koncepcijos. Bene labiausiai pūtėsi reikalavimai mokytojams, pagaliau peraugę į priekaištus, kad sensta, neva nespėja šuoliuoti nuo amerikietiško modelio prie japoniško, o nuo japoniško prie švediško, neužleidžia vietos jaunesniems...

Vienintelis stabilus dalykas Lietuvos mokykloje yra jos vadovas (direktorius), dirbantis neribotą laiką, ne retas turintis nemenką partinę ar politinę užuovėją ir dėl to besijaučiąs visagalis valdovas. Ačiū Dievui, tarp jų yra ir tikrų VADOVŲ, nepasiklydusių valdžios bei didybės labirintuose ir dėl to išsaugojusių bendražmogiškąjį požiūrį į mokinį ir mokytoją. Todėl, turėdama omenyje liaudies posakį „vagie, kepurė dega“, tikiuosi, įsižeis tik tie, kurių kepurės iš tikro „dega“.

Lietuvos Respublikos Prezidentės puoselėtos mintys apie ugdymo įstaigų vadovų (direktorių) kadencijas, virtusios konkrečiais pasiūlymais, ne juokais sujudino švietimo bendruomenę. To seniai laukė mokiniai, tėvai, mokytojai ir, žinoma, profesinės sąjungos. Todėl į pirmuosius Švietimo įstatymo Nr. I-1489 48, 59 ir 60 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51 ir 591 straipsniais įstatymo projekto Nr. XIIIP-282 klausymus Seime susirinko visos suinteresuotos šalys.

Švietimo darbuotojus vienijančios profesinės sąjungos pritaria šiai Prezidentės iniciatyvai, nes ugdymo rezultatai didžiule dalimi priklauso nuo mokyklos vadovo sukurto psichoemocinio mokyklos bendruomenės saugumo bei efektyvaus demokratinio valdymo. Tik labai gerai besijaučiančių mokinių ir laimingų mokytojų sąveika gali motyvuoti mokymuisi bei mokymui ir duoti gerus rezultatus, užtikrinančius valstybės pažangą. Todėl palaikome projekto tikslą didinti vadovų atsiskaitomybę, kurios iki šiol labai pasigendama, o kai nėra atsiskaitomybės, nėra ir atsakomybės. Tik tokiu būdu galima stiprinti mokyklų savivaldą. Reikėtų pasvarstyti apie pažangesnes  vadovų metinės veiklos vertinimo formas, neverčiančias rašyti ataskaitų – „disertacijų“. Turėtų būti vertinama reali, o ne popieriuje išdėstyta, vadovų veikla. Svarbų vaidmenį šiame vertinime turėtų gauti įstaigos bendruomenė (mokiniai, tėvai, darbuotojai). Pritariame Lietuvos tėvų forumo siūlymui, kad, įstaigos bendruomenės prašymu vadovo veiklos vertinimas būtų atliekamas nelaukiant termino pabaigos.

Projekte pasigendame profesinių sąjungų, kaip darbuotojų atstovų, vaidmens. Profesinės sąjungos, kaip darbuotojų atstovai, su sprendžiamojo balso teise  turėtų dalyvauti ne tik ugdymo įstaigos savivaldoje, bet ir vadovų atrankos komisijose bei jų metinės veiklos vertinime.

Sveikintina projekto tendencija įtvirtinti reikalavimus ne tik pedagogo, bet ir vadovo nepriekaištingai reputacijai. Tikėtina, kad šie reikalavimai neliks tik popieriuje, o visu griežtumu bus realiai įgyvendinami.

Įvertindami Švietimo įstatymo pakeitimų įgyvendinimo sudėtingumą, pritariame kadencijų įvedimo laipsniškumui. Tačiau esame susirūpinę dėl gerai dirbančių vadovų socialinių garantijų išsaugojimo pasibaigus jų darbo kadencijoms.

Taigi, jeigu Šekspyras paklaustų „būti ar nebūti vadovų kadencijoms“, vienareikšmiai atsakytume – BŪTI.

***

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) narių manymu, projekto 59 str. 6 punkte esanti formuluotė „tėvams atstovaujanti organizacija“ yra perteklinė, nes po jos seka „mokyklos tėvų bendruomenė“. Siūlome šioje vietoje įrašyti „darbuotojų atstovas“. Taip pat siūlytume detalizuoti, kas įeina į tame pačiame punkte esančią sąvoką „švietimo įstaigos socialinių partnerių atstovas“.

59 prim straipsnio 3 punkto frazę „<...> užtikrina bendradarbiavimu grįstus santykius <...>“  siūlytume papildyti „<...> užtikrina bendradarbiavimu ir socialine partneryste grįstus santykius <...>. Dabartinė to paties straipsnio 6 punkto sakinio konstrukcija jį daro dviprasmišką, todėl siūlome keisti žodžių tvarką sakinyje: „kartu su mokyklos taryba sprendžia ar įstatymų numatyta tvarka leisti ant mokyklos pastatų ar mokyklos teritorijoje statyti judriojo (mobiliojo) ryšio stotis. Be to, siūlome neapsiriboti vien judriojo (mobiliojo) ryšio stočių statymu.

Suinteresuoti švietimo bendruomenės nariai prašo detalizuoti, kas yra vietos bendruomenės atstovas. (žr. 5 str. projekte)

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė

Jūratė Voloskevičienė

Š. m. balandžio 5 d. trijų, švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijai priklausančių profesinių sąjungų (LMPS, LŠĮPS, LŠPS) vadovų ir jų pavaduotojų pasitarime buvo aptarta dabartinė šalies švietimo situacija, kelianti daug klausimų ir tebeliekanti visiškai neaiški.

Gražūs ir daug žadantys  naujosios Vyriausybės ir tiesiogiai už švietimą atsakingų institucijų – ŠMM bei Seimo švietimo komiteto – pažadai tarsi sustingo erdvėje vizijų ir miražų pavidalu.

Visi tarsi suvokia Lietuvos švietimą skandinančias priežastis – prasti ugdymo rezultatai, neatsinaujinantis (senstantis) mokytojų kontingentas, mokytojo profesijos prestižo nuvertinimas, nepakankamas bei neracionalus finansavimas ir t. t. Tačiau konkrečių sprendimų paieška stringa. Jau girdžiu strateginę frazę, jog „mes dirbame vaikui (mokiniui)“.

Automobilis sukurtas tam, kad tarnautų žmogui. Tačiau be variklio jis nevažiuoja, o variklis be kuro ir alyvos taip pat neveikia. Tad kodėl norime, kad švietimo mechanizmas veiktų nieko neinvestuojant į pagrindinį jo variklį – mokytoją?  Sklinda idėjos, jog ateityje mokytojus pakeis robotai, tačiau jiems taip pat reikės elektros energijos, o ši - neatsiejama nuo finansinių investicijų.

Švietimo ir mokslo ministrės gerb. J. Petrauskienės įsakymu patvirtinta darbo grupė pluša prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio kūrimo. Tikėtasi, kad ši darbo apmokėjimo sistema sukurs prielaidas mokytojų atlyginimų kilimui. Tačiau ministrė viešojoje erdvėje teigia, jog etatinio darbo apmokėjimo modelis sukurs  mokytojų saugumą, o atlyginimai tik apie 2020 m. pasieks 1000 eurų. Tad apie kokį saugumą kalbama? Ar padoresnis atlyginimas nėra vienas iš saugumo kriterijų, o per šiuos trejus metus mokytojams nei valgio, nei maisto, nei naujesnio drabužio mokytojams nereikės? O kokią perkamąją galią turės euras 2020 metais, „kaip ant mielių“ kylant kainoms?

Nelauktai įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biuodžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymas, neatitinkantis švietimo sitemos ypatumų, nepakeitus mokytojų darbo apmokėjimo sistemos pažėrė aibę neatitikimų ir neaiškumų. Daug vilčių teikę naujai išrinktieji politikai, galvotrūkčiais puolę į reformų sūkurį, regis, patys įklimpo ir pasiklydo šioje pelkėje.

Visą Nepriklausomybės laikotarpį reformuotam, perreformuotam, tebereformuojamam švietimui vėl „nušvito“ naujos reformos era. Įvedus etatinį darbo apmokėjimo modelį (kuriam pinigų biudžete nerasta), mokytojų kvalifikacines kategorijas pakeis kompetencijų lygiai. Tik neaišku, koks matavimo standartas bus pritaikytas –  gal pagal jūros lygį? Kompetencijų vertinimo kriterijai dar neparengti, neišdiskutuoti, nepatvirtinti. Taigi jie sklando idėjų padangėje ne visiškai baltais debesėliais, galinčiais virsti ir grėsmingu audros debesiu. Gal po šiais debesimis slepiasi ir švietimo ministerijos deklaruojamas mokytojų emocinis stabilumas?!

Viena aišku, kad visų šių pokyčių kraitis – stabilus mokytojų skaičiaus mažinimas, išlydint juos anaiptol ne į užtarnautą poilsį, bet į UŽTARNAUTĄ SKURDĄ, nes kritinę šiandieninių pedagogų masę sudaro tokio amžiaus žmonės, kurie naujų darbdavių jau nebesudomins. Nesvarbu, kad tai žmonės, visas savo žinias ir gebėjimus paaukojo ne užsienio, o savo šalies vaikams, jų ateičiai ir valdžių primestą lažą tebelaiko Dievo duotu pašaukimu.

Liaudies išmintis sako, jog „ir pragaras gerais norais grįstas“. Taigi mums reikia ne vien gerų norų, skambių deklaracijų ar STABILIAI žarstomų pažadų. Mums nereikia užuojautos ar priekaištų, jog senstame. Mums nereikia primetamų sprendimų. Mes turime kalbėtis ir patys siūlyti problemų sprendimus, nes esame praktikai. Net ir patraukliausios mokslinės teorijos, nepagrįstos praktika, pasmerktos žlugti eksperimentų lygmenyje.

Esame įsitikinę, kad Lietuvos švietimas nebegali ilgiau būti eksperimentų objektas, o mokiniai, jų tėvai ir mokytojai – eksperimentiniai triušiai. Todėl šalies regionuose planuojame organizuoti viešuosius debatus, kuriuose turėtų dalyvauti profesinių sąjungų, mokytojų, mokinių, tėvų, Vyriausybės, Seimo, ŠMM, savivaldybių, vietos visuomenės atstovai, psichologai. Kiekvienas regionas turi savo specifiką ir iš to išplaukiančias problemas. Viešųjų debatų metu atsiras galimybė ieškoti universalesnių, originalesnių ir optimalesnių švietimo gelbėjimo būdų.

Jūsų nuomonių (pritarimų ar prieštaravimų) bei pasiūlymų laukiame iki š. m. balndžio 21 d. (penktadienio) 12 val. el. adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. , idant galėtume nedelsdami imtis šiuo klausimu konkrečios veiklos .

Švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos vardu –

LMPS pirmininkė  Jūratė Voloskevičienė